Rasa Jusionytė

Rasa Jusionytė

Kaupiuosi ilgam įrašui apie pyktį. Tai jausmas, kurio nereikia bijoti, bet ir jausmas, kuris neturėtų mūsų valdyti. Tik kartais tai gynybos siena už kurios slepiamės, kuri turėtų apsaugoti nuo įskaudintos širdies. Paradoksalu, nes pykstant skauda labiau. Abiem. Tad skausmą x2 dalini, o meilė verkia kampe - kodėl jūs man taip darot? vis tyliai paklausia išsigandusi, braukdama ašaras ir mušama pykčio žodžių. O tada, susitaikius, ilgai ir skaudžiai gyja. Nes juk baisias mėlynas vietas kūne skauda ilgai, prie jų prisilietus dilgčiojantis skausmas net stuburu nubėga. Net nekalbant apie atviras supjaustytas žaizdas. Pyktis susitaikymu nesibaigia, jis dar ilgai tylomis skauda.
Ką suvokiau vakar prieš užmIgdama, kad meilė auga tada, kai saugai ją kitame žmoguje. Lyg ten būtų dalelė tavęs.